viengalvis

viengal̃vis, -ė adj. (2) NdŽ, D.Pošk, S.Dauk žr. vienagalvis: 1. Viengal̃vis erelis (apie herbą) DŽ. Ketino nupiešti, kaip viengalvis erelis muša dvigalvį B.Sanul. 2. Šito eželė viengal̃vių cibulių Rm. Kerinių cibulių laiškai skanesni negu tų viengal̃vių Rs. Viengal̃vės cibulės labai laiškus ilgai laikė Rdn. ║ Vaistinės[e] viengalvė̃lių ramunėlių yra Slm. 3. Kas neženotas, tas viengalvis J. Gyveno kana koks žmogus atskirtas, viengalvis tolie nu miesto užkampė[je] Žlv. Pataria duoti jiems (samdiniams) vietą gyvenimui (= gyventi) ordinariją, o viengalvių, nevedusių nesamdyti VŽ1905,230.